19.8.14

Truputis


Truputis to ką veikiu pastaruosius metus. Į pusę minutės sutalpinta šimtai nemiegos naktų, tūkstančiai dienų, liūdesys ir  džiaugsmas, pyktis ir atradimai ir noras kitąkart padaryti geriau. Linkiu, kad svajonės pildytųsi.

7.8.14

Melancholija


Plaukuose vis dar jūra. Veidą karts nuo karto nušviečia mašinų žibintai. Primerkia apakusias nuo tamsos akis. Geltonas mėnulis pranyksta ir atsiranda tarp medžių. Kaip vaikai žaisdami slėpinių, susilažinę iš gyvenimo. Grįžulo ratai gaubia dangų. Taip lengvą ir vėsu. Kvepia pievomis ir rūku. Kvepia drėgnu nuo rasos asfaltu ir namais ten, toli už 400 km... 

21.7.14

Sustabdyti vasarą


Tiek daug, o kartu ir tiek mažai. Viskas verčiasi ir kyla, nuslūgsta ir patvinsta. Vasara, tokia keista, tokia svetima... sėdžiu lauke ir akimirka pajuntu tą kvapą, tą stebuklingą vaikystės vasaros kvapą. Jis toks pats paprastas, grynas, lengvabūdiškas. Pievų žydėjimo ir upės rūko mišinys. Stengiuosi įkvėpti kuo daugiau, pripildyti plaučius, kad bent dalelė jo išlikti manyje lygi pat žiemos. Dangus. Dangus ir kylantys lėktuvai, pievų žiogai, dviratis ir saulėlydis, uodai ir vasariškas šaltukas, tyla, tokia šventa tyla. 

22.5.14

Namai


Visada laikyki širdyje namus...

(dedikuotas E.M.)

27.4.14

leidosi saulė


ir tada stotyje aš laukiau troleibuso. Baisiai kvepėjo pavasariu, gyvenimu. Vėjas pūtė vienumą, ji persismelkė per visą sielą ir susigėrė į širdį. Baisiai liūdna pasidarė. Nužydėjo sakuros ir neišsiryškino nuotraukos. Ištuštėjo gatvės ir įsijungė gatvės žibintai. Žmogus sedėjo ant aukštos kedės ir grojo gitara. Jo muzika buvo liūdna. Veidą dangstė vakaras.  Į kaulus plūdo dregmė.  Aš kalbėjau, kalbėjau apie viską, apie tai kas dabar, kas buvo, kas bus, apie tiesą ir melą, ir apie tai, apie ką nedera šnekėti, verkiau, rėkiau, bėgau per pievas ir šokau, puoliau į glėbį ir bučiavau skruostus, nėriau į upę, šlapia grįžau namo ir apsipyliau kakava, nusideginau degtuku rankas ir susirašinėjau su žmogumi žinutėmis, perskaičiau seniai neskaitytą laišką ir atsigulusi miegoti niūniavau melodiją, šypsojausi. O mano kūnas sėdėjo nejudėdamas.  Žmogus grojo gitara. Jo muzika buvo liūdna. Mano veidą dangstė naktis