9.11.14

Be teisės kai numirė šuo



Kai mirė mano šuo, leidosi saulė. Jo dar vis šiltą kūną užklojo žemė ir nuo upės kilo rūkas. Tokia tyla. Tokia tyla. Ir nieko. Ir tuščia. Ir tamsu. Ir vėl nepasakiau ate. Kažkodėl. Viskas kainavo nedaug, palyginus tiek kiek išleidžiu šokoladui, kiek išleidžiu kavai, kiek išleidžiu savo kvailoms materialioms svajonėms. Kiek išleidžiu, o kiek duodu? Ką duodu ir ką parduodu? Aš penkiskart pardaviau savo sielą vien dėl to, kad būčiau ten kur neturėčiau būt, penkiskart vedžiau svajones ir išdaviau jas. Aš išsiskyrus. Aš vieniša. Aš seniai vieniša be teisės susituokti vėl. Pasiklydus savo sieloje, pasiklydus. Be teisės – rasti kelia namo. 

25.10.14

kvapas.



25.9.14

Penktąkart akimirkos didybėj


Buvo  šventa. Buvo jauku. Buvo tylu. Nereikėjo šventovės, kai turėjau jūra, kopas ir žvaigždes, kai šiluma glostė skruostus ir skambėjo Moderatai. Kai svajonės išsipildo. Kai širdy sutalpini dar vieną skiautę akimirkos, Grįžulo ratus ir raudoną serbentų vyną lūpose. Tada susimąstai, kad vertėjo tiek metų būti, kad sulaukti tai kas trunka neilgai. bet išlieka amžinai atminty, kas įsirėžia giliai į pasąmonės gelmes ir idealizuojamai tampa taip stebuklinga. Ramybė, akimirkos didybė, dangaus platybė, jau penktąkart, vis kitaip, bet labai stebuklingai. Išlikti. Būti. O vafliai kainavo keturis litus.
Ačiū.

15.9.14

tikėti. pasilikti. nykti


- tu tiki? - ne, aš negaliu. -kodėl? - šiandien bloga diena. nėra nuotaikos. ir... bijau. - bijai ko?
- bijau tikėt, kad neskaudėtų. - o tikėti skauda? - kartais labai. ypač naktį, kai lyja.