6.4.12

Artimi širdžiai

 Vakar bevartydama blogus užuodžiau akvarelę. Prisiminiau, kaip mano teta padovanojo akvarelės rinkinį ir kaip aš ji tausojau ir saugojau. Žinojau, kad jis kažkur gyliai tūno mano spintoje ir su liūdesiu laukia kol, kas nors prilies švelnias spalvas teptuku. Susiradusi iškart žinojau, kas bus ant nedidelės popieriaus skiautes. Na taip, žinau, kad Velykos jau ne už kalnų ir, kad kiškiai Velykoms ir kepti, ir virti, ir dažyti, ir piešti labai jau populiarūs. Bet, kas pažįsta mane artimiau, turbūt žino, kad kiškiai su manimi glaudžiai susiję. Man jie tiesiog labai patinka. Tad visa tai, ką nupiešiau nebuvo šventinė psichozė, o tiesiog tai, kas man brangu ir artima širdžiai.  Tikiuosi jums patiko:>