11.6.12

Saldūs akvarelės sparneliai

Viena iš seniausių mano draugių - Ana. Manau susipažinome su ja antroje klasėje, nors ji pati teigia, kad pirmoje. Įdomu tai, kad net neatsimenu, kaip viskas įvyko, bet žinau, kad iki šiol esame draugės. Na gerai, jei būčiau blogos nuotaikos, o tai reikštų, kad turiu daug įkvėpimo, pradėčiau moralizuoti apie draugystę ir kokia ji svarbi, tačiau dabar ne apie tai. Kodėl užsiminiau apie artimiausią širdžiai draugę? Viskas prasidėjo mano gimtadieniu. Ant taškuotame popieriuje supakuotos dovanos mažu, vos nago dydžio, segtuku buvo prisegtas atvirukas. Iš pradžių buvau labiau susidomėjusi dovana, tad į atviruką mažai kreipiau dėmesio. Tačiau linksmybėms praūžus peržiūrėjau jį atidžiau. Mažos, lyg fėjos, mergaitės pasistiebusios aukštyn į orą tyliai krykštavo atviruke. Viskas pasirodė taip nuostabu, kad net širdis apsalo. 
Anos rankose akvarelė tiesiog tirpsta, išsiskleisdama tyriausiomis ir gražiausiomis spalvomis. Kartais maži piešinukai būna tokie lengvi ir smagūs, o kitą kartą tokie gilūs ir sunkiai įžiūrimi. Bet visuomet kažkuo ypatingi, kažkuo nepaprasti su giliu stebuklu širdyje. Tikiuosi akvarelė neuždžius ir toliau skleisis niūriuose baltuose lapuose skleisdama tą stebuklingą jaukumą.