8.7.12

Apdegusi pica, dingę ženklai arba kodėl Lietuvoje visgi geriau

Visi keliai veda į Romą, bet šįkart mano kelias atvedė į Lido dei Pini, Anzio priemiestį esantį už 60 km nuo Romos. Žodis pini italaškai reišia pušis, o jų mažame miestelyje buvo tikrai daug. Ech, koks ten miestelis... Viskas priminė Lenkijoje dažnai matomus degalinių, motelių, picerijų - "restoranų", neaiškių parduotuvių, su begale reklamos, kompleksą išsidėsčiusį prie pagrindinio kelio. Buvau nusivylusi. Labai. Bet viską kompensavo jūra.

Įsikūrėme visai prie pat. Tik nedidelė kopa skyrė mūsų namą nuo plačios Tirėnų jūros. Paplūdimiai šviesaus smėliuko, aišku nepalyginsi su mūsų kvarcu pajūryje, jūra prie krantų visai negili, dažnai išmetanti didelias spalvingas kriaukles ir daug mažų krabukų. Visus poilsiautojus paplūdimyje lengvai terorizuoja emigrantai iš Indijos ir Afrikos šalių. Jie siūlo savo skaras, karolius, pledus, maudymukus, akinius, skrybėles ir dar bala žino ką. Iš pradžių jie atrodė kiek beviltiškai, nes dauguma į jų siūlymus atsakydavo neigiamai, tačiau savaitgalį visos savaitės pastangos atsipirko su kaupu. Suvažiavę prie šiltos jūros pasimaudyti susiruošę Romiečiai šlavė viską, kas yra siūloma, o ypač maudymukus. Šiemet populiariausi  -  su Britanijos vėliavą.


 Važiuodama į Italiją svaigau apie picas, lazanijas, tiramusų tortus, naminius ledus ir aišku - panna cottą. Sužinojome, kad tarp milijonų picerijų Lido dei Pini yra viena geriausių. Ten antrą kelionės dieną ir nusprendėme paskanauti desertų. Tačiau iš ten buvome greitai išvaryti, nes paaiškėjo, jog visi privalo užsisakyti po picą, kitaip mūsų neaptarnaus. "Velniop" - pamąstėm ir išėjom. Kitą dieną vėl nuėjome ten. Tik šįkart valgyti picų. Nuostabiausioje picų gimtinėje gavom apanglėjusias, atsainiai apmėtytas net nepjaustytais ingredientais picas. Pirma pamatėme, kad taip "svetingai" buvome priimti tik mes, tačiau apsižvalgius, paaiškėjo, jog visose picerijose picos atrodo panašiai - apanglėjusiais kraštais. Išimtis - Roma, kuri pasistengė dėl turistų. Tikrus naminius ledus radau tik Anzio miestely, ledainėje ant kurios iškabos puikavosi data pabrėženti, kad ji gyvuoja jau nuo XIX a. Užsukome ten ir gavome naminio vyšninio šerbeto! Lazanija ir tiramisų tortas, galbūt, buvo labiausiai vykę dalykai, o panna cotta bjauriai riebi. Priežastis - grietinėlė, kitokia nei daugumoj Europos šalių. 
Aptarnavimas kavinėse labai neprofesionalus. Aišku kalbu ne apie Romą, kurioje dėl turistų daroma viskas, o apie  tokios kaimelius, kaip Lido dei Pini, kur galima sakyti visi savi, vienas kitą pažįstantys ir labai nepratę prie svetimšalių - kalbantį angliškai surasi vos vieną kitą.



Maniau, kad Lietuvoje viešasis transportas yra apgailėtinas, tačiau pabuvojus ten supratau - visai neblogai mes gyvenam. Keliauti į kitus mietus pasirinkome autobusus. Iš pradžių ilgai aiškinomės, kur yra stotelė, nes oficialaus ženklo kaip ir nėra, tik vėliau paaiškėjo, jog tas, primenatis reklamos iškabą, yra ženklas. Sustojimo vietose nėra nieko: nei suoliuko, nei tvarkaraščio, na gerai yra tas nelemtas ženklas, bet dauguma vietų jis nuverstas guli krūmuose. Norint kur nors nuvažiuoti turi turėti arba fiat'ą vairuojantį pažįstamą (ech, nacionalinis pasididžiavimas) arba laukti, tiesiog laukti. Bandant nuvažiuoti į Romą laukėm pus antros valandos. Autobusuose minios žmonių, visi diskutuoja, pykstasi su vairuotoju. Grįžtant iš Romos pradinėje stotelėje sustojus autobusui buvom, tiesiogine to žodžio prasme, įstumti minios. Visi aršiai kovojo dėl sėdimų vietų. 
Pakelės apleistos: žolė nepjaunama, stūkso šiukšlių kalnai. Metro irgi priminė koncervų dėžutę išpaišytą graffiti, tačiau viską užtušuoja žmonių šiltumas ir bendravimas (ypač su autobusų vairuotojais).

Parskridus atgal išvydau tokį žalią ir tvarkingą Vilnių. Didžiuojuosi savo miestu, turėjusiu tokią sunkią istorinę praeitį, taip sugebėjusį atsitiesti ir išsiskleisti visu gražumu. Viva Lietuva, kad ir kokia ta šilta jūra bebūtų!