10.8.12

Kelias



Vieną, kaip bebūtų keista, šiltą vasaros dieną stebėjau žmones. Jie maudėsi paupy, mėgavosi gyvenimo akimirkomis ir gyliai nemąstė. Tą akimirką gretimame kieme praėjo mano teta ir lyg visos vaikystės vaizdiniai prabėgo pro mano akis. Prisiminiau, kiek metų aš matau einant ją ir kitus jos šeimos narius. Ir tada supratau, kad tas kelias vertas išsaugojimo, jis mano vaikystės ir prisiminimų dalis, jis yra toks laikinas, tačiau egzistuoja jau visą amžių. Jis yra kažkuo ypatingas. Tada griebiau kamerą ir ištisas tris dienas lūkuriuodama šaltyje (kažkodėl tada atvėso) fiksavau tas akimirkas, kurias aš matau kasdien. Žinoma jums tai svetima, gal būt tai kaip abstraktus paveikslas, kuriame įžvelgiama kažkas artimo kiekvienai širdžiai. Savotiškas žaidimas. Bet man patinka, kai tai mato kiti, tada nepažįsta žmonių, nenaršo jų biografijos, o tiesiog įsijaučia į tą personažą.  Taigi, kas dar neperžiūrėjo, gražaus ir gilaus žiūrėjimo.