9.9.12

Parduota vasara grįžimui


"Sugrįžti" taip pavadinom mūsų pirmąjį ir tikiuosi nepaskutinį ALD filmą. Pirmąją dieną į Ubiškę vykome traukiniu. Kelionė užtruko  ilgiau nei tikėjomės. Vykstantys poilsiautojai į Klaipėdą kėlė erzelį ir tai nemažai išvargino. Atvykus į Telšius - Žemaitijos sostinę, pavalgėm geriausioje miesto picerijoj, mat ten picų kepėjas  - tikras italas (hmm, ir vėl ta Italija). Ubiškėj ilgai pasitrainiojus po apylinkes sudarėme filmavimo planą. Po dienos visiškai nukrypom nuo kurso ir kruopščiai surašytą planą pavertėm improvizaciniu. 

Antrąją dieną pradėjom filmavimą, buvo baisiai šalta, o vargšė Domilė turėjo nirti visa galva į ežero vandenį, kuris, manau, siekė vos 10 laipsnių. Sėkmingas pirmos scenos užbaigimas buvo lyg tyla prieš audrą. Bandymas filmuoti kitas scenas virto rėkimu, apsivardžiavimu ir vos ne muštynėmis, tačiau nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Visi pikti, sušalę ir pavargę supratome, kad naktis yra naktis, o per kamera - gūdi naktis, tad naktines scenas reikia filmuoti diena, pavėsyje. 
Kitos penkios dienos praėjo visai sklandžiai, išskyrus tai, kad kambaryje, kuriame filmavome, buvo baisiai karšta, o reguliariai pravažiuojantys traukiniai trukdė įrašyti garsą. Saulei pasisukus į vakarų pusę kambaryje susidarydavo prietema, o didelis kameros išlaikymas banguotus tapetus pavesdavo mirksinčiais dryžiais. Norėjosi juos tiesiog nuplėšti, bet Ana neleido... "Žvaigždutė", kurią Ana tepėsi paakius, iki šiol kelia pykinimą. Bet ji buvo, tikrai, sadistiškai veiksminga.


Šeštąją dieną viskas vyko, lyg užkeiktai. Išvakarėse, lyg specialiai, išvažiavo Gintas, tad lentomis užsuktus, apleistos trobos langus, teko nusukinėti mums pačiom. Ana išmoko vairuoti, tik, kai pamiršome kakavą, automobilis sugedo ir vėl 2 km  iki namų teko eiti pėsčiomis. Tačiau, kaip prizą pasirinkome Domilės pagamintą šokoladinį pudingą. Pradėjus filmuoti paaiškėjo, kad sugedo garso įrašymo įranga. Kol Domilė aiškinosi, kas suvalgė pudingą (spėju iki dabar ji to dar neišsiaiškino...) aš visais įmanomais būdais stengiausi išvaduoti garsą iš mirties gniaužtų. Pasirodo, laidas jungęs kompiuterį su garso valdymo panele, nekontaktavo, tad apvyniojus jį lipnia juostele vėl pradėjo veikti, kaip naujas. Iki išnaktų siaubingai smirdančiame name su Julija įrašinėjome garsą, o filmuojant Anos ir Domilės taškymosi vandeny sceną prikibo vienas kaimietis, mat jis mikrofoną, laikomą arti vandens, palaike meškere ir susidomėjęs klausė ar gerai kimba, tačiau jį teko nuvilti. Jau visai sutemus iš paskutiniųjų užsukinėjome lentas ant langų, tada jau tikrai prireikė vyriškos jėgos...  Grįžusios pasirašėme ant scenarijaus ir visiškai nusibaigusios greit užmigome, net Čiupakabros sulaukti nespėjome (ji kasnakt mus aplankydavo).
Septintąją dieną nusifotografavusios atvažiavome į Telšių geležinkelio stotį. Iš ten traukiniu pajudėjome į Vilnių. Po savaitės trukusio filmavimo laukė ilgi montavimo darbai. Tačiau tikslas pateisino priemones.