14.1.13

Pasiknisimas po pasąmonės gelmias


Kartais būna dienų, kai mintys veržiasi iš pasąmonės laukan. Ne, jos nutyli mano mintis ir žaidžia žodžių skambesiais, arba beviltiškai bando surasti kelią į kokio nors vargano žmogaus širdį. Arba beldžia į stiklą, kaip lietus ir laukia, kol kas nors atidarys. Viskas paprasta, o kartu ir taip gilu ir sudėtinga, kaip rugiuose žydinčios rugiagėles arba pelkėje nuskendęs drugelis. Arba žmogus, kuris išsivalęs dantis nepastebėjo aguonos grūdelio tarpdančiuose. Kažkaip manau, kad ne visada pasąmonė ieško reikšmės, arba ją slepia giliai po smegenų skysčiu, arba kažkur dar... ausyse, nosyje, o gal panagėse? Kartais būna, kad pabundi ryte ir jautiesi alkanas, alkanas ne maištaujančiu skrandžiu, o kažkuo rimtesniu. Norisi daryti, bėgti, skristi. Būna,
kad bėgi gatve, per vidurį gatvės, girdi mašinų signalo gaudesį, piktų žmonių marmėją, bet vis vien, neatsisuki ir nepasižiūri. Nepaklūsti tai niekingai žemės traukai. Arba atsiguli ant žemės ir ištiesęs rankas į viršų klausai, kaip pro nesandarų unitazo bakelį bėga vanduo. Arba, kaip šuo apšlapina apipelijusį namo kampą. Kuo matuojama pasąmonės galia? Arklio galiomis? O gal tuo... kaip jis... tikėjimu, o gal stiprybe? Aš renkuosi 5 variantą, nors tokio kažkodėl niekuomet nebūna, bet tebūnie, juk vis vien tai neišmatuojama...

P.S. Neieškokit logikos šiame tekste, jei nesupratot, užverskit šį puslapį ir įsijunkite ryškesnę šviesą. Vaniliniai ledai tirpsta tik pavasarį...