29.3.13

Būna, kai nieko nebūna


Balandžio 23 d. pirmoji peržiūra, o medžiaga trečiąją filmavimo diena lygi 0. Žmogus, kuris galėtų išgelbėti visą esamą situaciją ir įvesti harmoniją tarp dabarties ir filmo idėjos nusprendė pasitelkdamas likimu mane žlugdyti ir filmuotis atsisakė. 1 bergždžia diena pripratinti žmones prie kameros praėjo veltui. Paskaudo ranką nuo 1 kg sveriančios įrangos ir teko gerti tabletes nuo alergijos. Katinai. Jokio siužeto, jokio veiksmo. Esama situacija jau vakar varė į neviltį, kai spoksojau į kapojama peiliu vištą ir verdama grikių košę, o dabar lyg norėdamas praskaidrinti jau ir taip esamą nekokią situaciją likimas iškrėtė dar viena pokštą. Liga.Taip, mano 
pagrindinė filmo herojė susirgo, 38 laipsnių temperatūra ir skaudanti galva vis vien negelbsti siužeto. O ir aš šiandien jaučiuosi ne kaip. Vakar patingėjau autobusu su n įrangos temptis į turgų. Turėjo būt neblogų kadrų,
nes filmo herojė buvo pikta, bet.... eilinį kartą susimoviau.
Dar kartą įsitikinau, kad kinas - grupinis menas. Kai filmuoji su grupe, aura būna daug pakilesnė, tada atsiranda neblogų kadrų (vadinamu aukseliais) ir nors ir atsakomybė būna daug didesnė, žinai, kad kas nors tavo nevykusį kadrą pakeis kitu. Dar gali pasiplauti nuo montažo, o ir nekokybiškas garsas rūpi jau nebe taip. Ech... 
Vis dėlto kokia gyvenimo / likimo ironija, rytoj Velykų išvakarės, o aš vienoj rankoj laikysiu rekorderį, kitoj kamerą, trečioj (jo...) suksiu fokusą ir marginsiu kaušinius. Šįkart labiau virtualiai nei gyvai. Smagu.