2.3.13

Vakaras


Gal prieš metus, o gal seniau, tarp sendaikčių atradau juostas. Nedidelis, 8 mm spalvotas ir juodai baltas. O jose milijonai gyvenimo akimirkų užfiksuotų kažkada seniai. Jas išvysti buvo sunku, nes ne kiekvienas tebeturi senąjį gergždžiantį aparatą godžiai ryjantį juostas. O kas turi, tai kažkur giliai sandėliukuose tarp kandžių išėstų knygų ir dulkių vaiduoklių. Baisu eiti. Bet norams buvo lemta išsipildyti ir vieną žiemos vakarą iš naujo atgijo gyvenimas ant balkšvos sienos. Trapios sustingusios akimirkos ėmė rangytis, juoktis ir bėgti, tiek metų užspausti kūnai lyg mumijos ėmė džiaugtis savo didybės spektakliu. Visų akys į juos, visų dėmesys tik jiems. Tos kelios valandos praeities tenkino jų širdis ir jos spurdėdamas savo nebyliu šauksmus, savo nekalbia kalba prašė dar kelių minučių, dar vienos akimirkos pabūti ant balkšvos šviesos nutviekstos drobės. Viskas liko užfiksuota vėl ir vėl žiūrėdami į tai čia matome praeities ir dabarties mirksnius, kurie susijungią prarandą laiką ir lyg maži triušiukai straksi per gyvenimo pievelę.