8.4.13

Paklusni moteris / trumpas apsakymas


Man buvo nejauku ir šalta, akyse tvenkėsi ašaros, o aš, kaip ir visados, bandžiau išlikti stipri. 
Buvo pasaulyje tokia moteris. Vos sulaukusi devynerių pirmą kartą išgirdo kunigo žodžius: “būk paklusni”, tai ne tik jis sakė, sakė ir ausų daktaras, ir geometrijos mokytoja, ir mama. O ji klausydama jų visų tikėjo paklusnumo galia. Kartą moteris susipažino su Lemtimi. Ir ji ir jai buvo paklusni. Tačiau lemtis nemylėjo moters, nemėgo jos kūno, svajonių ir minčių. Nemėgo jos darbų ir tikslų. Ji buvo jai negailestinga. Lemtis moterį kankindavo ir žemindavo, o ji paklusniai kentėdavo. Nesipriešindavo. Ryte ji ant kūno paliktas
mėlynes maskuodavo tirštu sluoksniu pudros, bejėges ir paraudusias akis slėpdavo po pilkais akiniais, o nušiurusius plaukus po lengva skarele. Nieks nematė jos kančios, tik ilgi ir tamsūs vakarai. Žmonės šypsodavosi jai, o ji jiems ir visiems ji atrodė laiminga, bet tokia nebuvo.
Ji nešiojo aukštakulnius, nes taip jai liepė Lemtis. Ji eidavo per pelkėtą žvyrkelį sukandusi dantis. Jos kojos sruvo nuo skausmo ir duobėto kelio, bet ji kentėjo. Grįžusi namo tvarstydavo pūsles standžiu tvarsčiu. Kartą ji nusprendė pasitraukti, ištrūkti iš Lemties namų ir bėgti taip toli, kur slėpėsi jos svajonės. 

Tą vakarą ji atsirakino duris ir raktą padėjo po kilimėliu. Skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į horizontą, tuomet nusiovė aukštakulnius ir pūslėtomis pėdomis prilietė žemę. Ašaros iš akių nuplovė jos  varganą veidą ir  vėjas ištaršė jos skurdžius plaukus. Tuomet ji pažvelgė į dangų ir užsimerkė. Jos svajonės ėmė kelti ją aukštyn į tuštumą. Tačiau, ji negalėjo. Ji buvo per daug paklusni sau ir savo lemčiai. Jos paklusnumas varė ją iš proto, tačiau ji negalėjo, negalėjo pasipriešinti sau. Todėl grįžo namo ir atsigulė į lovą šnabždėdama maldą. Lemtis nuo šnabždesių pabuvo ir paglostė jos skruostus. Jie buvo drėgni, nuo ašarų, o gal nuo žaizdų jos rankose. Lemtis, atsargiai priėjo prie moters ir lengvu mostu pakėlė ją. Tuomet pradarė langą. Papūtė gaivus naktinės jūros vėjas. Kilo audra. Lemtis sukuždėjo: “jau laikas, skrisk." Moteris pažvelgė žemyn, ten nebuvo nieko. Ji iškleidė savo sparnus ir pakilo. Ji buvo paklusni. Ji buvo paklusniausia pasaulyje moteris.