2.6.13

Trumpa akimirka Sicilijoj


Laikas bėga velniškai greitai sukeldamas iliuzijas ir miražus, paklaidindamas mus laike. Sicilija. Sala mėlynoj jūroj. Šiltoj saulėj ir vėsiam vėjuje. Sala, kurioj verda toks pat gyvenimas, kaip ir čia, tačiau viskas atrodo daug gražiau, kai nieko nereikia daryti. Tai supratau jau pirmą kelionės dieną, kai užmerkiau akis rūpesčiams, blogai savijautai (mat baisiai slogavau) ir nėriau į ramybę. Amžina ramybė, taip galima apibūdinta vėjas kalnuose, kylančias audras ir besniaukiantį dangų. Nesvarbu koks chaosas vyksta, kalnuose jis dvelkia ramybe.



Pirmąją kelionės dieną oro uoste mus pasitiko neturinti kalbėjimo limito italė, mat ji nuomavo butus keliautojams. Per 20 kelionės minučių ji, savo laužyta anglų kalba, spėjo papasakoti visą savo šeimos istoriją, nepamiršo apžvelgti miesto istorijos ir išvardyti visus būtinus aplankyti objektus. Po ilgų instrukcijų kaip naudotis šaldytuvu, dujų balionu, rozetėmis, šiukšliadėžėmism ir t.t. galiausiai ji išvyko palikdama atidarytas langines į jūrą ir atostogų džiaugsmą. 


Kadangi buvo ne sezono metas visas miestas buvo kupinas vietinių siciliečių. Autobusai vežiojantis žmonės į didžiuosius miestus buvo tokie vangūs, kad teko įsinuomuoti mažyti automobiliuką. Ir jis tikrai pravertė. Vieną iš penkių atostogų dienų važiavome į kalną ant kurio debesyje skendėjo miestas. Jo vėsuma ir ramybė mane taip užbūrė, kad norėčiau ten sugrįžti vėl ir vėl.

Palermo - milijoninis miestas kupinas gražiausių statinių. "Mažytė Roma, tik daug autentiškesnė." - tokiais žodžiais šį miestą apibūdino mano mama.


Grįžusi vėl panirau į rūpesčiu, keista, bet jie neišgaravo. Laimei, laikas jiems nukarpė sparnelius, o po vakarykštės dienos jie visi išnyko. Žinau, kad neilgai, bet dabar pasineriu į akimirkos džiaugsmą ir laiką su artimais širdžiai.