5.8.13

Amžina svirplių tyla

Kažkur toli loja luošas šuo. Saulė, pasiekusi stebuklingą valandą, atsidususi slepiasi už horizonto. Mano veidą apšviečia keistai melsva televizoriaus šviesa. Kalbančios galvos įnirtingai grumiasi skeldamos savo šventus įsitikinimus dėl druskos kainos, bet mano ausys jų negirdi. Stiprios ir gilios mintys veržiasi lauk per nukaitusį viršugalvį. Kažkoks sunkus laukimas ir nelaukimas, noras pasilikti čia ir dabar stumia mane bėgti į pievą ir paskęsti vakaro rūke. Ten kur amžina drėgna svirplių tyla, ten kur akimirka užsilaiko kiek ilgiau nei sekundę...