15.8.13

Modifikuotos svajonės


Besižvalgydama radau šį, gerokai prieš metus parašytą, troleibusų vairuotojos monologą. Beskaitant šiek tiek suvirpėjo širdis, apėmė liūdesys ir mintis, kad ateina laikas, kai svajonės griūna, išaušta rytas ir ateina gyvenimas su naujom svajonėm. Modifikuotom ir varančiomis iš proto. Tokioms, kokios kankina moteriškę su skaudančiom kojom.

Jau devynios…  Oh, dar reikia išnešti šiukšles, o taip skauda kojas. Jos ir vėl ištino. Tas karštis ir ištisas sėdėjimas dienų dienas mane pražudys. Reikia keisti darbą, laikas viską
keisti.  Bijau. Mano gyvenimas atrodo kaip didelis nesusipratimas. Vos gimusi žinojau, kad daug nepasieksiu. Man nesisekė piešti, šokti, groti ir net skaityti, o dabar dar per televizorių  - „ karjera“, „ kaip siekti karjeros“, „karjeros žmogus“ , o ką daryti tiems kuriems nėra ko siekti? Troleibusą vairuoti, anokia čia profesija, diena iš dienos tas pats: smirdantys benamiai, vaikigaliai tingintys žymėti bilietus, muštynės, vagystės, keiksmažodžiai.  Bjauru, ir viso šito turi klausytis. Šiukšlės... velniai griebtų tas šiukšles, dar kurį laiką patysosiu prie televizoriaus. Man patinka ši laida- primena mane vaikystėje, kai eidama iš mokyklos bandydavau pagauti balandžius, bet ir tai man nesisekė. Ir mokykloje nesisekė, mama priekaištaudavo, kad tik dėl to tokią profesiją įgijau, bet aš tylėdavau. Ji diena iš dienos murmėdavo, o aš kantriai tylėdavau, nes nenorėjau sakyti tiesos. Aš nenorėjau, kad ji viską žinotų, tyliai kankinau ją mintimis ir mąsčiau, kad ji kankinasi dėl to, kad nežino. Juokinga, jei ji nežinojo, kodėl ji turėjo kankintis? Ji taip pat nežinojo ir apie nuomos surinkėją. Man jis patiko, o jis mąstė atvirkščiai. Aš rašiau jam laiškus, netgi siunčiau gėles, o jis tylėjo. Kiekvieną mėnesį, lyg nieko nevyktų, ateidavo surinkti nuomos, tuo pačiu meiliu, ramiu veidu. Net kartą buvau suabejojus, ar tikrai jam visa tai siunčiau. Galiausiai lioviausi jį mylėjus, pasidaviau gyvenimo rutinai ir daugiau į nieką nežiūrėjau, o jis vis ateidavo. Mama jį kviesdavo arbatos, jis ramiai gerdavo ją ir net nesuprasdavo, kaip stipriai mane žeisdavo. Arba suprato, dėl to ir ateidavo, bet kaip gali šitaip žmogų kankinti, kaip gali šitaip šaipytis? Žiaurus ir niekingas pasaulis... Neturiu vaikų, o ką jau kalbėti ir apie anūkus. Seniau viskas buvo kitaip... ne, seniau niekaip nebuvo, taip šneka tik tie kurie mato ateitį ir pamena praeitį. Kaip nuomos surinkėjas. Jis ilgus vakarus pasakodavo mamai, koks didelis yra Mėnulis, kaip pirmasis kosmonautas paliko pėdsaką ant jo ir kaip būtų smagu ten skristi...po mirties. Mano mamai tai patiko, patiko tai, kad jis šitaip gražiai šnekėjo ir net nenutuokė, kad jau greitai jai pačiai teks iškeliauti į Mėnulį. Tik tai įvyko taip staiga, kad nespėjo daiktų susikrauti ir bent truputį pinigų palikti. O žinoma, surinkėjas atėjo ir prašo pinigų, o jų nėra, nėra. Jis tuomet nieko daugiau nepasakojo, tik išgrūdo mane laukan ir be jokių jausmų akyse parodė, kad čia daugiau manęs nebelaukia. Pradėjau gyventi viena ir tai man patiko. Patiko viskas: rytais virtis kavą, vakarais teptis sumuštinius, tačiau laikui bėgant man tai pabodo ir niekas nepasikeitė iki šiol. Drybsau čia, prie televizoriaus, ir spoksau kaip kiti gyvena, o pati negyvenu. Niekur neinu, niekuo nesidomiu ir tik keikiu gyvenimą, o gyvenimas lyg tyčia šaiposi iš manęs, kaip ir visi aplinkiniai, ir net neketina skraidinti manęs į Mėnulį.  Gerai, reikia išsitepti kojas kremu ir išnešti šiukšles. Nuo to kremo mano kojos dvokia taip pat kaip šiukšlės, būtų smagu išmesti jas ir įsigyti naujas, būtų gerai viską pakeisti ir pradėti iš pradžių... Reklama. Einu.