4.9.13

Pievų tirštas rūkas

Nuo pievų kyla tirštas rūkas. Jis skverbiasi į šnerves ir plaučius suleisdamas tuštumą. Nežinia, kažko laukimas veržiasi per viršugalvį ir kiekviena valanda tos tuštumos, to neapsakomo liūdnumo tampa kažkuo, kas paverčia rūką žvėrimi, gyva būtybe, kvėpuojančia tavosiomis šnervėmis. Tu gyveni su juo, o jis su tavimi ir rudens sutemose, kai saulė paskęsta raudony, tu jauti, kad esi su kažkuo, tokiu artimu. Bet nematomu.