23.1.14

564 h dėl 12 min


Turbūt mažai kas supras tą jausmą, kai baltame ekrane užsižiebia pirmosios 3 sekundės juodos tylos, o vėliau  užlieja viską tai, dėl ko aukojai daug ką: bemieges naktis, dienas, mokslus, kartais šeimą ir laiką, kuris tuomet lekia kaip pasiutęs. Žiūri į šviesą ir supranti, kad padarei viską (na nevisai), bet padarei, tai ką galėjai, tai apie ką mastei ir girdėjai. Žiūri ir užmiršęs visus keiksmus tyliai sau šnabždi: "kitą kartą pasistengsiu dar labiau." Ir
kai ateina kitas kartas, neries stačiai galvą ir vėl kuri, ir vėl darai ir vėl svajoji. Kinas - baisi priklausomybė, nuo kurios nėra net karčiausių vaistų.



Ačiū visiems, kurie prisidėjo, palaikė ir padrąsindavo kai nebebūdavo vilties. <3>