27.3.14

t y l a


Ar jauti kaip kvepia, tos čiobrelių pievos, / Kai akyse paskęsta visos bėdos, / Kai širdis iš vien su ilgesiu alsuoja, / Kai jausmai tikri mūsų svajonėmis kvėpuoja.

Ar jautei kaip kvepia, tuos aguonų pievos, / Kai drugiai plazdeno mūsų sielas, / Kai krito kūnai į rasotą žolę, / Skirdo lūpos nuo kvapniausių norų.


Tyla. Galybė. Tuštuma baisinga, / Lašai rasoti ant žolės vis krinta, / Lašai rasoti ant žolės vis krinta!/ Velniop tą tylą, tuštumą baisingą, / Galybė vis labiau atpinga.

Dovanok.