27.4.14

leidosi saulė


ir tada stotyje aš laukiau troleibuso. Baisiai kvepėjo pavasariu, gyvenimu. Vėjas pūtė vienumą, ji persismelkė per visą sielą ir susigėrė į širdį. Baisiai liūdna pasidarė. Nužydėjo sakuros ir neišsiryškino nuotraukos. Ištuštėjo gatvės ir įsijungė gatvės žibintai. Žmogus sedėjo ant aukštos kedės ir grojo gitara. Jo muzika buvo liūdna. Veidą dangstė vakaras.  Į kaulus plūdo dregmė.  Aš kalbėjau, kalbėjau apie viską, apie tai kas dabar, kas buvo, kas bus, apie tiesą ir melą, ir apie tai, apie ką nedera šnekėti, verkiau, rėkiau, bėgau per pievas ir šokau, puoliau į glėbį ir bučiavau skruostus, nėriau į upę, šlapia grįžau namo ir apsipyliau kakava, nusideginau degtuku rankas ir susirašinėjau su žmogumi žinutėmis, perskaičiau seniai neskaitytą laišką ir atsigulusi miegoti niūniavau melodiją, šypsojausi. O mano kūnas sėdėjo nejudėdamas.  Žmogus grojo gitara. Jo muzika buvo liūdna. Mano veidą dangstė naktis