21.7.14

Sustabdyti vasarą


Tiek daug, o kartu ir tiek mažai. Viskas verčiasi ir kyla, nuslūgsta ir patvinsta. Vasara, tokia keista, tokia svetima... sėdžiu lauke ir akimirka pajuntu tą kvapą, tą stebuklingą vaikystės vasaros kvapą. Jis toks pats paprastas, grynas, lengvabūdiškas. Pievų žydėjimo ir upės rūko mišinys. Stengiuosi įkvėpti kuo daugiau, pripildyti plaučius, kad bent dalelė jo išlikti manyje lygi pat žiemos. Dangus. Dangus ir kylantys lėktuvai, pievų žiogai, dviratis ir saulėlydis, uodai ir vasariškas šaltukas, tyla, tokia šventa tyla. 


Slūgsta prisiminimai. Tik tas kvapas gražina juos čia pat. Atrodo niekas nepasikeitė, tas pats dangus, ta pati saulė, net tas pats kiemas, upė, pievos. Bet vis vien laikas pakeičia viską. Aš laiminga būdama ten ir čia, aš laiminga savuosiuose prisiminimuose ir dabar, kai geriu rūką ir ragauju paskutiniuosius saulės spindulius, dingstančius už horizonto. Viską apgaubia nakties melsvuma, iš raudono bokšto išnyra šikšnosparniai, žiogai pakeičia melodiją, viskas taip pat kaip anksčiau, tik pievoje nebesigavo karvė.