25.9.14

Penktąkart akimirkos didybėj


Buvo  šventa. Buvo jauku. Buvo tylu. Nereikėjo šventovės, kai turėjau jūra, kopas ir žvaigždes, kai šiluma glostė skruostus ir skambėjo Moderatai. Kai svajonės išsipildo. Kai širdy sutalpini dar vieną skiautę akimirkos, Grįžulo ratus ir raudoną serbentų vyną lūpose. Tada susimąstai, kad vertėjo tiek metų būti, kad sulaukti tai kas trunka neilgai. bet išlieka amžinai atminty, kas įsirėžia giliai į pasąmonės gelmes ir idealizuojamai tampa taip stebuklinga. Ramybė, akimirkos didybė, dangaus platybė, jau penktąkart, vis kitaip, bet labai stebuklingai. Išlikti. Būti. O vafliai kainavo keturis litus.
Ačiū.